1 dalis
Mielas, dienorašti...
Išlipau iš mašinos ir apžvelgiau didelį, pilką namą. Man jis labiau priminė varų landynę nei močiutės gyvenamąją vietą. Į ją tai nepanašu.
**********************************************************
Atidariau savo būsimo kambario duris ir mečiau daiktus žemėn. O nereikėjo! Didžiulė dulkių anklodė pakilo aukštyn sukeldama man didžiulį kosulio priepuolį. Stebuklingu būdu atsiradau apačioje ieškoti sandėliuko. Reikia prasivalyti tą dulkių irštvą.
-mieloji, jei eini į sandėliuką tai ir šluotą prigriepk!- štai ir pasigirdo mamos balsas.
Ji visada sužino kur einu. Kaip jai tai pavyksta?
Pažvelgiau pro duris - laiptai mėdiniai besileidžiantis į tampsą, kaip per siaubo filmus - brrr. Nekenčiu siaubo filmų.
Žodžiu nusileidau tais šiurpiais laiptai į apačią ir pradėjau paiešką. Po kokių gerų dešimt minučių suradau tą prakeiktą šluotą. Tačiau mano akys užkliuvo už kaiko įdomesnio. Padėjau šluotą šonan ir pasilenkiau prie keistais raštais papuoštos skrynios. Norėjau ją atidaryti, bet vos palietus, skrynia prasivėrė. Atsitraukiau. Šiek tiek šiurpoka. Pažvelgiau vidun. Mane tai nustebino ne ką mažiau kaip keista skrynia. Joje gulėjo krūva vienodų knygų su auksinėm raidėm. Tuomet įsižiūrėjau labiau ir apstulbau. Ant vienos iš tų knygų buvo parašytas MANO vardas! What?
Staiga išgirdau mamą manęs besišaukiant. Greit uždariau dėžę, čiupau šluotą ir nubildėjau viršun.
